Inga Vainilaitienė

Psichologė psichoterapeutė.  Egzistencinė terapija.

Atsiliepimai


Vyras, grupėje 13,5 metų.

2015 m. vasaris
Palaikomąją grupę lankau virš aštuonerių metų. Tiek pat laiko nevartoju svaigalų. Esu alkoholikas. Baigiau Minesotos programą.

 ***

 „Minesotos programą“ baigiau spalio pradžioje. Lyg tų 28 parų tąsa, saulėtos ir šiltos rudens dienos, rodos, turėjo nešti „žadėtus“ ramybę, susitaikymą, praeities užmarštį, tuo pačiu atverti duris į kitokį, džiaugsmingą, naują buvimą. Juolab, kad mane supantis pasaulis neatrodė grėsmingas ar pasikeitęs, - šeima, dangus, gatvės, žmonės, namai, šunys, - viskas savo vietose, viskas po senovei. Bet viduje įsikūrė nepažįstamas nerimas ir pažįstama baimė. Aš suvokiau to priežastį, - žinojimas- žinojimas, kad esu alkoholikas ir kad reikia gyventi kitaip. Senosios mano gyvenimo paradigmos jau nebegaliojo, o naujosios nuostatos buvo grynai teorinės, neišbandytos, neįsisąmonintos. Žinojimas manęs neišlaisvino, žinojimas – įpareigojo, įpareigojo gyventi, bet aš nežinojau KAIP.
 Inga man pasiūlė lankyti palaikomąją grupę.

 Susitikti su man visai nepažįstamais žmonėmis, - vyrais ir moterimis - klausyti ir šnekėtis. Manau, su dauguma iš jų aš savo ankstesniame gyvenime, vargu, ar būčiau susidūręs, o tuo labiau bendravęs. Iki šiol mano vidinės nuostatos buvo pajungtos vienam keistam tikslui, - išgyventi. Gerdamas aš tai visokeriopai skatinau, kurdamas iliuzinį atskirties pasaulėlį, kuris kariavo visados ir su visais. Kare kaip kare. Jokio sąmoningo pasirinkimo, vien tik instinktyvus, o dažniausiai įvaldytas reagavimas į išorinius veiksnius ir išmoktos elgesio schemos. Gyventi,- buvo vien tik žodis, neturinti jokio aiškaus turinio ir paviršutiniškai susietas su kitais žmonėmis, kurie buvo neįdomūs ir nesvarbūs.
 Dvi valandos per savaitę, aštuonios per mėnesį, per tris mėnesius - visa para. Ką ir kaip tai gali pakeisti mano gyvenime? Ko galima išmokti per tokią trumpą atkarpėlę? Aš negalėjau įvardinti, kas mane traukė vėl ir vėl kiekvieną ketvirtadienį čia sugrįžti. Bet ta trauka buvo nenumaldoma. Vėliau suvokiau, kad pradėjo megztis ryšys tarp manęs ir kitų žmonių per bendravimą, buvimą KARTU, bandymą suprasti. To man beprotiškai trūko, to aš visą laiką ieškojau, o gerdamas neigiau. Taip prasidėjo mano kelionė ir labai džiaugiuosi, kad buvau į ją pakviestas, kad keliauju ne vienas.
 Kai mintimis sugrįžtu prie grupės, man beveik visada nuskamba eilutės iš Dž. Kidso eilėraščio:
 „Ir nuvilnijo medžiais begarsis šlamesys iš tylos atodūsio kilęs.“
 Žodžiai, kurie, rodos, neturi jokios reikšmės, man sutalpina labai daug. Ramybę, liūdesį, džiaugsmą, laiko tėkmę, akimirkos trapumą ir jos vertę. Toks susiejimas neatsitiktinis. Kiekviena grupė yra mano gyvenimo dalis, nors ir ne visada suvokiu kokį pėdsaką ji palieka manyje. Ką atsinešu, ką gaunu, ką duodu ir kuo nepasidalinu? Aš nežinau, kada ir kaip tas trumputis laiko tarpas, kažkokia tuo metu nereikšminga detalė ar pajautimas sugrįš ir atsiskleis visai netikėtai, - atnešdami kitokį suvokimą ir prasmę mano gyvenime. Todėl aš renkuosi buvimą grupėje, man tai būtina.
 Dar renkuosi po truputėlį iš tobulo tapti netobulu, iš nepakartojamo - nuobodžiu. Velnioniškai norisi būti savimi ir to nebijoti...
 ... žvelgiau per langą į nakties lietų. Monotoniškai geltona šviesa mirksėjo šviesoforas, netekęs galios pavieniams vidurnakčio automobiliams. Sankryža. Vienas iš daugelio autoritarinės miesto tvarkos elementų. Pagalvojau, kaip paprasta judėti pagal aiškius, nurodančius, nukreipiančius, draudžiančius ženklus, kurie formaliai yra išorinės tvarkos atributai. Bet ką daryti, kai atsiduriu kryžkelėje,- be ženklų, be nuorodų, vienas su savo pasirinkimu tarp baimės suklysti, nieko nekeisti ir pasiryžimo žengti į priekį, prisiimant atsakomybę už pasekmes. O gal tai nesuvoktas noras suklysti ir pagaliau to neišsigąsti? Vienas pats aš niekaip nesužinosiu ir neatsirinksiu, bent jau dabar.
2020 m. vasaris
Alkoholio nevartoju trylika metų su trupučiu. Į palaikomąją grupę atėjau iškart po Minesotos programos 2006 metais. Lankau ją iki šių dienų. Ateidamas į Ingos grupę, neturėjau jokių kitokių tikslų išskyrus vieną, - negerti. Nebuvau susidūręs gyvenime ir su psichiatrais, psichologais, psichoterapeutais ar panašiais dalykais. Nežinojau net kuo jie gali padėti, nei kaip tai daroma. Tiesiog norėjau turėti dar vieną papildomą saugiklį ir intuityviai jaučiau, kad ši palaikomoji grupė gali pagelbėti. Kartu lankiau ir AA grupes. Visa tai, nors ir pilnai nesuvokiant, kas ten vyksta, - leido man jaustis saugiau ir nedideliais žingsneliais žengti į priekį.
Gėriau beveik dvidešimt metų. Pasukti savo gyvenime daugelį dalykų vos ne 180 laipsnių kampu nėra paprasta. Esu įsitikinęs, kad vien AA neužtenka. 12 žingsnių programa tikrai tinka vaduojantis iš priklausomybės. Tačiau man blaivybė nėra tik nevartojimas. Metęs gerti, aš vis labiau pastebėdavau, kad neretai gyvenime esu tiesiog neatsakingas mažvaikis. Viršūnės ir bedugnės. Savęs išaukštinimas virš kitų ir nepasitikėjimas, didelės svajonės ir tikslų neturėjimas, noras greito rezultato ir nesugebėjimas nuosekliai eiti užsibrėžtu keliu. Viso to aš dabar mokausi. Taip, nuolatos mokausi (kai kada ir nenoriu išmokti) palaikomojoje grupėje. Kartoju ir mokausi.
Kuo toliau, tuo labiau pastebiu save šitam pasaulyje. Jaučiu, kaip skauda, atpažįstu, kada meluoju. Pradedu suprasti savo tikruosius tikslus, paslėptus po gražių žodžių tirada. Žinau, ko bijau. Noriu atrasti gyvenimo tikslus ir neišsitaškyti šunkeliuose. Dar daug ko noriu.

Vyras, grupėje 13-ti metai.

2014 m. balandis
Trys galimybės

Lankau palaikomąją grupę pas psichologę Ingą jau beveik septyneri metai. Jei man kas būtų pasakęs, kad tiek laiko vaikščiosiu, būčiau tik pasišaipęs. Juk pats ilgiausias mano ėjimo stažas kur nors ne į barą – šešeri metai vienoje darbovietėje...

Tad kas nutiko, kad taip uoliai kas savaitę – su retomis išimtimis – žingsniuoju į grupės užsiėmimus? Ką ten praleistas laikas suteikia?

Visų pirma, grupėje turiu realią galimybę pasitikrinti, kas aš esu, kokia trajektorija juda mano jausmai ir mintys, kokie mano santykiai su aplinka, ką galiu rinktis, o ko – ne, ir galų gale svarbiausia – pasitikrinti, ar neapgaudinėju savęs (ir kitų) pasirinktame gyvenimo kely. Negalėčiau to pasitikrinti, nevaikščiodamas į užsiėmimus, kur mane per keletą metų visi pažįsta kaip nuluptą. Neturiu kur pasislėpti, tad tenka mokytis būti su savimi tokiu, koks esu. Labai sveika praktika.

Visų antra, grupės padedamas galiu išgirsti ir pritaikyti gausybę konkrečių situacijų savo gyvenimui, dalyvauti tų situacijų modeliavime tikėdamas, kad ten, kur labiausiai reikia, visada padės grupės vedėja. Ir tikrai žinau, kad ta pagalba bus pati tinkamiausia – klausimu, paaiškinimu ar tiesiog gestu bus parodyta, kur link galėčiau eiti toliau. Bet ne daugiau. Bene didžiausia dovana besilankant šioje grupėje buvo suprasti, kad už viską – tiek gyvenime, tiek grupės užsiėmimų metu – esu atsakingas pats. Ir mano visų pasirinkimų laisvė paliekama man. Kaip ir kiekvienam grupės nariui.

Galų gale, trečia – per kitų grupės narių reakcijas po truputį susipažindamas su savimi, aš išmokstu ne tik priimti jų nuomonę, patirtį, susidaryti tam tikrą savo paties atvaizdą, bet ir pats išsakyti, ką pats jaučiu, regiu juose, taigi – bent šiek tiek dalintis savo jausmu su kitu, savo matymu apie kitą.

Taigi apibendrinu: grupė man padėjo įsisąmoninti tris dalykus: kad turiu galimybę pasitikrinti, kas esu; kad turiu galimybę suvokti, jog už viską esu atsakingas pats; ir kad turiu galimybę dalintis, perteikti kitam jausmą ir vaizdą. Ar verta į grupę vaikščioti tiek laiko, kad tai suvokčiau? 

Atsakau išsamiai: taip.

Verta. Ir dar daug daugiau laiko. Laiko, kuriame turiu daugiausia galimybių tapti savimi. 

Grupės narys ***
2020 m. vasaris
Praėjus šešeriems metams nuo paskutinio įrašo, galiu tik patvirtinti, kad ši palaikomoji grupė – vienas svarbiausių nuotykių, nutikusių mano gyvenimo kelionėje. Džiaugiuosi, kad jis nesibaigia.
Patvirtinu visus žodžius, parašytus anksčiau. Būti čia – verta ir prasminga. Tikiuosi, kad šis nuotykis tęsis ir toliau.

Vyras, grupėje 12-ti metai.

2015 m. kovas
Sveiki! mano vardas ***. Noriu papasakoti apie tai, ką man reiškia ši grupė, ką ji man suteikė ir ko išmokė.
Esu alkoholikas ir narkomanas su 20-ties metų stažu. Su alkoholiu buvo paprasčiau, bet prisipažinti sau, kad esu narkomanas sugebėjau tik lankydamas grupę, jau nebevartodamas.
Grupė leido ir išmokė pamatyti save tokį, koks iš tikro esu. Dažnai tai būna nelabai malonus vaizdelis, galiu pamatyti save iš visų negražiausių pusių, įvairiose situacijose. Bet, žinodamas koks esu, galiu bandyti kažką pakeisti, keistis pats, keisti savo gyvenimą.
Per 5 su puse metų, kol lankau grupę ir nevartoju svaigalų, mano gyvenimas pasikeitė labai stipriai ir, tikiuosi, negrįžtamai į tą "juodą" dvidešimtmetį.
Grupė leido patikėti tuo, kad gyvenime yra nuostabių dalykų, kurie "veža" daug stipriau už svaigalus. Kad mano gyvenimas gali būti puikus ir su savo sunkumais, ir "nepakeliamomis" problemomis.
Galų gale, grupėje aš prisiminiau savo svajones. Tegul ne visos jos išsipildo, bet paprasčiausiai svajoti - taip pat didelis malonumas! :)

Vyras, grupėje 9-ti metai.

2014 m. balandis
Mano vardas ***, man 26 metai. Turiu priklausomybę nuo heroino, vartojau narkotikus 7 metus, šiuo metu nevartoju 5 metus ir 1,5 mėnesio. Grupėje beveik tris metus. Ką man asmeniškai duoda grupė: iš pradžių nuėjau į grupę, nes mirė mama ir sunku buvo išlikt blaiviam, gavau nuo grupės palaikymo, šiuo metu vaikščioju, kad išmokt normaliai bendraut su žmonėmis, nes turiu sunkumų bendravime. Turiu jau šiuo metu rezultatų nemažų.

Vyras, grupėje 8,5 metų.

2014 m. balandis
Man 46m., vyras. Į grupę atėjau iš karto po "Minesotos" programos ir jau 32 mėn. esu čia. Grupė - man ta vieta, kur savaitei laiko pasikraunu jėgų kovojant su priklausomybe. Nežiūrint savo amžiaus, tik čia pradėjau rimčiau analizuoti savo vidų, charakterį, bandau pažinti save, savo jausmus. Tai tikras iššūkis man, bet matau, kad pamažu pradedu suvaldyti savo emocijas, atsirado pozityvesnis požiūris į gyvenimą.

Vyras, grupėje 8-ti metai.

2014 m. balandis
38m, blaivas 1,5 metų.

Man grupė:
- padeda atskirti tai, kas nuo manęs priklauso, o kas ne. Ir kaip su tuo gyventi.
- padeda pažinti jausmus, juos pastebėti ir juos reikšti;
- padeda objektyviai pamatyti save taip, kaip mane mato kiti, o ne taip kaip aš galvoju, kad mane mato kiti.
- padeda suvokti, kad aš bet kokioje situacijoje turiu pasirinkimą, kaip aš elgsiuosi;
- padeda suprasti, kad vienintelis žmogus, kurį turiu galios pakeisti, esu TIK aš pats;
- padeda priimti sprendimą, sudėtingoje situacijoje;
- padeda "neužmigti ant laurų";
- padeda mokytis išsakyti mintį dešimčia žodžių, kai anksčiau reikėjo šimto;
- padeda pažinti save tokį, kokį slepiu ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs;
- padeda šiandien būti sąmoningesniu savimi ir tuo džiaugtis.
2020 m. vasaris
Alkoholikas. 43 metai. Lankau grupę ir esu blaivas virš 7 metų.

Grupė man tai:
- „veidrodis“, kuris atspindi vaizdą ne tokį, koki noriu matyti, o tokį, koks jis iš tikro;
- „prabanga“, kurią galiu sau leisti. Nes kasdieninio bėgimo ir skubėjimo aplinkoje, galiu skirti laiką savęs pažinimui, sustojimui ir tolimesnės kelio pasirinkimui;
- „mokykla“, kur per 2 valandas išsikeliu aibę klausimų, kuriuos po to savaitę bandau atsakyti ir taikyti „realybėje“;
- „ekspertinė nuomonė“, kai galiu užduoti klausimą ar problemą, į kurią patekau, ir gauti virš 10 galimai skirtingų atsakymų, patarimų, galimų sprendimų;
- „autoritetas“, į kurio nuomonę tikrai atsižvelgiu net jei ji (nuomonė) labai man nepatinka;
- „atramos kuoliukas“, į kurį greta AA ir tikėjimo visada galiu atsiremti, siekdamas išlikti blaivus;
- „savaitės ašis“, kai visi savaitės planai ir laikai gali keistis, tačiau tos 2,5 valandos savaitėje yra mano ir tik mano;
- „draudimas“, kuris, kai gerai lyg ir nebūtinas, bet kai kažkas nutinka – didžiulė pagalba.

Be viso to, aš, lankydamas grupę, tiesiog jaučiuosi laisvesniu, atsakingesniu, galinčiu gyvenime rinktis, o ne  tiesiog „plaukti pasroviui“ ir elgtis „taip kaip reikia“.

Vyras, grupėje 8-ti metai.

2014 m. balandis
Vyras. 26metai. 

Esu grupėje 14 mėnesių. Neturiu išreikštos priklausomybės.
Palaikomosios terapijos dėka mokausi būti, o ne tik daryti ar daug plepėti.. Čia mokausi būti savimi, o ne veidmainiauti, norėdamas visiems patikti. Grupė man padeda keisti požiūrį į save, atpažinti savo jausmus, nemąstyti apie save kaip apie daiktą, bet nuolat kintantį asmenį. Požiūrį į artimuosius, mokausi juos priimti, o ne keisti. Grupė padėjo santykiuose su tėvais, nesiekti jų palankumo ar pritarimo, o pasitikėti savimi. Santykiai žymiai pagerėjo.
2020 m. vasaris
Grupę lankau jau septyni metai. Visų pirma, man tai yra laikas skirtas sau, savęs pažinimui ir savo sunkumų, problemų sprendimui. Dažnai grupės narių pažiūrėjimas į mano problemas, padeda man suprasti, kad jos yra sprendžiamos ir ne tokios sudėtingos kaip man atrodydavo.  Čia išmokau būti drąsesnis priimdamas sprendimus savo gyvenime, dažniau nebelaukiu kitų žmonių pritarimo ir palaikymo, supratimo, o stengiuosi daryti taip kaip iš tikro jaučiu ar noriu. Mokausi atsikratyti noro visiems patikti. Grupės diena yra laikas kai vėl galiu pasižiūrėti į save, į savo gyvenimą, nurimti ir pamatyti kaip man sekasi.

Vyras, grupėje 6,5 metų.

2015 m. vasaris
 Man 37 metai, grupę lankau nuo 2013 gegužės. Iš pradžių kelis mėnesius vaikščiojau į grupę slapta išgėrinėdamas. Kai paskutinį kartą smarkiai užgėriau, jau buvau nusivylęs AA. Tuo metu man buvo labai svarbu grupės suteikta galimybė sugrįžti ir pasilikti. Suvokiau, kad už savo blaivybę esu atsakingas aš pats. Buvimas grupėje padėjo apsispręsti sugrįžti į AA, nuo tada nebegeriu (19 mėnesių).
 Iš pradžių buvo nelengva, bet svarbu suprasti, kad grupės palaikymas - nebūtinai malonus, nebūtinai pritarimas ar paguoda. Priimti tai reikėjo laiko. Ir dabar ne iš karto atpažįstu ir priimu palaikymą, kartais reikia kelių dienų. „Užklasinis“ darbas vyksta ir po grupės. Pagaunu save, kad nežinodamas, kaip elgtis, mintyse klausiu savęs, ką apie tai pasakytų grupė.
 Pradžioje įsivaizdavau, kad pasakosiu situacijas iš gyvenimo, grupė man duos pagalbą ir problemos išsispręs. Supratau, kad labai painiai ir neaiškiai kalbu, nors buvau įsitikinęs priešingai. Mokausi kalbėti asmeniškai, trumpiau, kalbėdamas kelti klausimus, kas svarbiausia, ko noriu. Mokausi pabūti sunkioje situacijoje, neskubėti išberti teisingo ir greito atsakymo.
 Man reikėjo laiko susivokti, kaip būti grupėje, laikui bėgant ir mano buvimo grupėje supratimas keičiasi.
 Beveik po metų grupėje pasidarė įdomu girdėti kitus, suprasti, ne tik ką žmogus sako bet ir kaip sako. Kai girdžiu kitus, galiu ir apie save daugiau suprasti. Ypač jei reaguoju, jei pamirštu teisingas mintis apie save. Tai mano reti bandymai kalbėtis.
 Grupėje galiu pabūti pačiu savimi. Ne tokiu, kokiu įsivaizduoju ar noriu būti, o koks tuo metu esu - man padeda kiti. Tai priimti sunku ir nemalonu, bet tik taip pabuvęs (ne visada pavyksta, man tai sunku) randu atsakymus, susigaudau painiose situacijose, dėl to verta būti grupėje.
 Būna svarbu, kai grupės pabaigoje žmogus pasako, kad mano situacija jam padėjo kažką suprasti apie save. Tada jaučiuosi, kad esu grupėje.
 Dabar man svarbiausia, gyviausia tai, kas randasi užsiėmimų metų, ypač iš gyvenimo grupėje, o ne tai, ką atsinešu iš kasdieninio gyvenimo.
 Taip aš mokausi būti grupėje, kai ką išmokstu, galiu gyventi sąmoningiau. Jaučiu, kad pasitikiu grupe.

Moteris, grupėje 6,5 metų.

2014 m. balandis
Moteris, 57 m.

Lankau grupę 7 mėnesius, esu blaiva 9 mėnesius. Grupė man yra ta vieta, kur galiu laisvai kalbėti apie visas savo problemas. Grupės dalyviai žino visą tiesą apie mano praeitį ir priima mane tokią, kokia esu šiandien. Su grupės pagalba bandau išmokti gyventi laisvai, nepriklausomai nuo kitų žmonių nuomonių. Man tai reiškia būti savimi, priiminėti tokius sprendimus, kuriuos diktuoja mano sąžinė. Man tai yra ta vieta, kur visada randu pagalbą, paramą ir vertingus patarimus. Labai svarbu man, kad jie tiki manimi.
2020 m. vasaris
Per 6,5 grupės lankymo metų (tiek ir esu blaiva), išmokau keletą pagrindinių man dalykų:
Pirma. Nemeluoti sau.
Antra. Išmokau išklausyti, suprasti ir priimti kitų grupės dalyvių nuomonę.
Trečia. Sakyti tą ir taip, kaip aš galvoju ir matau problemas, o ne kas patogu būtų sakyti ir klausyti.
Ketvirta. Grupė man yra ta vieta, kur aš sprendžiu savo problemas ir neaiškius sau klausimus. Žinau, kad mane išklausys ir kiekvienas grupės narys išsakys savo nuomonę.
Tai ta vieta, kuri man padeda išlikti blaiviai.

Moteris, grupėje 6 metai.

2020 m. vasaris
Esu priklausoma nuo alkoholio ir vaistų. Nei vieno, nei kito nevartoju daugiau kaip 6 metus. Palaikomąją grupę lankau beveik 5 metus. Į ją atėjau, pirmaisiais blaivybės metais susidūrusi su įvairiais gyvenimo ir santykių šeimoje sunkumais. Iki tol maniau, kad pakaks negerti ir gyvenimas tvarkysis savaime. Tačiau man neužteko vien nustoti vartoti - nemokėjau blaiviai gyventi, norėjau kažko daugiau.
Grupė man padeda ne tik negrįžti prie alkoholio ir tablečių, bet ir keisti savo požiūrį, pamatysi save santykyje su artimais žmonėmis, mokytis jausti ir galvoti savo galva. Tie susitikimai su savimi, kurie grupėje būna sunkiausi ir skaudžiausi - dažniausiai būna ir patys vertingiausi. Viena neįstengčiau savęs nei pamatyti, nei su savimi būti. O kartu su kitais grupės dalyviai - įstengiu. Tai man didžiulė dovana, verta didelių pastangų.

Moteris, grupėje 5,5 metų.

2020 m. vasaris
Į palaikomąją terapijos grupę atėjau prieš 5 metus, norėdama tęsti gydymą nuo alkoholizmo. Lankymo pradžioje pagrindinis tikslas buvo išlikti blaivai, o palaikomoji grupė buvo tarsi garantas, priemonė nuo priklausomybės, tikėjau, kad ją lankydama apsisaugosiu nuo savo ligos realiame gyvenime. Ilgainiui supratau, kad grupėje aptariant kasdieninio gyvenimo problemas, santykius, kalbantis apie darbą ar net analizuojant kino filmą, mokausi pažinti save, suprasti, kodėl darau vienokius ar kitokius pasirinkimus, iš kur kyla mano baimės, kokia priešprieša atsiranda tarp mano susikurto ir realaus pasaulio. Dabar grupę lankau kaip mano sąmoningumo treniruoklių salę. Ir tai įneša daug pokyčių į mano gyvenimą.
*** 42 metai

Moteris, grupėje 2,5 metų.

2020 m. vasaris
***, 55m., priklausoma nuo alkoholio. Blaivybės trukmė šiai dienai yra 2 metai 10 mėn., esu AA narė (nuolat lankau susirinkimus, turiu tam tikras pareigas).
Apie šią palaikomosios terapijos grupę išgirdau teigiamą atsiliepimą iš asmens, kuris man, tik pradedančiai blaivybę, buvo autoritetas. Pasiryžau kreiptis ir aš. Nelabai supratau, ko čia ieškau, galbūt tiesiog reikėjo papildomų saugiklių tuo laikotarpiu išlikti blaivai. Žinojau, kad turiu kažką daryti, kažko imtis. Jaučiausi tuo metu gana vieniša, pilna baimių ir priešiškumo žmonėms. Atrodė, kad visi mato, kokia netikus esu, apkalba mane ir kritikuoja, dėl to jaučiau nuolatinę gėdą.

Dabar lankausi grupėje jau 2,5 metų. Pradžioj buvo sunku ir baisu, atrodė būtų daug paprasčiau tiesiog išsipasakoti terapeutui, o čia – visa grupė klauso, ir kažin ką galvoja... Dažnai jausdavausi kažko nesupratus, o dar dažniau – pati nesuprasta. Atrodė, sakau vienaip, o mane supranta kitaip. Ir ne vienas žmogus, o keli. Tada tenka susimąstyti apie save: ką aš teigiu, ko siekiu kažką sakydama, kaip mane kiti girdi, ką labiausiai išgirstu iš kitų, kodėl man tai svarbu. Kiekvienas susitikimas palieka vidinių apmąstymų, vidinių klausimų. Palengvėjo, kai tuos klausimus ėmiau kelti apie save, ne apie kitus. Kai supratau, kad nesu tokia svarbi kaip kad man atrodė, atlėgo ir gėdos jausmas, ir kritiką ramiau galiu priimt – nebekyla noras automatiškai atsišaudyt, o pagalvoju, kad gal žmogus ir teisus.

Šiuo metu grupę suvokiu kaip gyvenimo, santykių „mokyklą“. Noras gerti (fizinis potraukis vartoti alkoholį) dingo jau seniai, gal per pirmąjį pusmetį. Noras mokytis, subręsti gyvenimui – išlieka.

Vyras, grupėje 2,5 metų.

2020 m. vasaris
Man 43 metai. Esu priklausomas narkomanas-alkoholikas. 4,5 metų esu švarus Aš 2,5 metų lankau psicho korekcinę grupę. Esu pastebėjęs savyje šiuos pokyčius: tapau drąsesnis, kalbant apie save, tapau atlaidesnis kitiems, atviresnis. Pradėjau mažiau vertinti kitus. Mokausi reikšti savo mintis. Aš mokausi klausytis kitų ir tuo pačiu mokausi kalbėtis su kitais grupes nariais ir žmonėmis už grupes ribų. Mokausi atpažinti savo jausmus ir juos išsakyti. Aš geriau pradėjau pažinti save. Man tapo svarbus grupės lankymas, kurį suderinu su savo darbu ir gyvenimu. Man gyvenimas tapo malonesnis ir labiau priimtinas man. Aš sugebu išlaikyti sau svarbius santykius. Tapau savikritiškesnis.

Esu dėkingas Ingai.

Vyras, grupėje 2,5 metų.

2020 m. vasaris
Man grupė yra vieta kur atsakau į sau svarbius klausimus. Kartais tie klausimai būna: kokį gyvenimo kelią pasirinkti, kartais, kaip pasakyti vaikams kas iš tikrųjų yra dantukų fėja. Grupėje supratau, kad visi klausimai į kuriuos aš neturiu atsakymo yra svarbūs, nepriklausomai nuo jų dydžio ir svarbos.
Grupėje mokausi nebijoti reikšti savo jausmų ir nuomonės, išmokau nebebūti visiems "fainas" ir nemeluoti tiek sau tiek ir kitiems. Anksčiau stengiausi būti visiems patogus ir malonus, nes maniau, kad pyktis yra blogai. Šiandiena leidžiu supykti sau tiek grupėje, tiek ir gyvenime už grupės.
Dalyvaudamas grupėje supratau, kad aš renkuosi: kalbėti- nekalbėti, bijoti- nugalėti baimę, sakyti tiesą ar meluoti. Man tai labai svarbu bręstant pačiam kaip žmogui ir auginant savo vaikus.
Per du metus grupėje priėmiau svarbius sprendimus, kuriems be grupės pagalbos tikriausiai nebūčiau ryžęsis.

Moteris, grupėje 1,5 metų.

2020 m. vasaris
Man 31 metai. Grupę lankau norėdama geriau suprasti save. Grupės pagalba mokausi rūpintis savimi ir kurti sveikus santykius.

Moteris, grupėje 1 metai.

2020 m. vasaris
Į grupę atėjau kamuojama nevaldomo pykčio priepuolių, apmaudo, savigailos ir noro nusižudyti. Esu priklausoma nuo alkoholio, narkotikų, įvairių geismo ir gašlumo formų. Ką man reiškia buvimas terapijoje? Mokausi pažinti savo jausmus, mokausi atrasti ryšį su savimi, mokausi kalbėtis su dalyvujančiais grupėje, girdėti ir priimti nemalonią tiesą apie save. Manipuliacijos ir melas yra demaskuojami – mokausi būti sąžininga su savimi ir kitais.